Rąstinių pastatų tipai. Sienojų profiliai ir formos. Kampų sujungimo pavyzdžiai

Rąstiniais namais, pirtimis besidomintys Lietuvos gyventojai, pirmiausia turėtu susipažinti su Rąstinių pastatų stiliumi, konstruktyvo formomis. Rąstų (sienojų) profiliais ir kampų sujungimo variantais.

Pagrindinės sąvokos, terminai ir apibrėžimai:
Sienojus – skirtingo profilio ir skirtingų matmenų, rankiniu būdu ar staklėmis apdirbtas rąstas, esantis pastato sienų konstrukcijos rentinyje.
Kampų sujungimas – pastato sienojų (rąstų) sunerimo vieta, liaudyje dar vadinama sąspara, suspara, kertėmis, spyna, kampų susikirtimu.
Išilginė išdroža – ilgas vientisas griovelis padarytas per visą kiekvieno sienos rąsto ilgį, liaudyje dar vadinama pazu, pozu.
Rąstų išsikišimai – tai trumpoji rąsto (sienojaus) dalis esanti už kampo susijungimo (sąsparos).

RĄSTINIAI PASTATAI SKIRSTOMI PAGAL ARCHITEKTŪROS STILIŲ, TIPĄ AR KONSTRUKTYVO FORMĄ:

  1. Tai pastatai, kurių sienų konstrukcijoms naudojami rankinio ar mašininio apdirbimo, skirtingų profilių ir matmenų, horizontaliai vienas virš kito suguldyti rąstai, panaudojant vientisą išdrožą, o kampuose sujungiant skirtingų formų jungiamaisiais mazgais.
  1. Tai pastatai, kurių pagrindinėms sienų laikančiosioms konstrukcijoms naudojami rankinio ar mašininio apdirbimo, skirtingų profilių ir matmenų, statmenai ir horizontaliai sunerti rąstai. Taip vadinami “Post and Beam” arba lietuviškai “Stulpiniai-Sijiniai/Rąstiniai”. Šiuose pastatuose, sienų, perdangos, stogo šiltinimo bei apdailos konstrukcijos montuojamos būtent tarp statramstinių ir horizontalių rąstų. Toks statybų būdas pirmiausia buvo pritaikytas Š.Amerikoje, Kanadoje. Konstrukcijom yra naudojami labai didelių matmenų rąstai. Pasirenkant šį stilių, gyvenamųjų namų eksterjerai atrodo labai ispudingai, nes masyvi mediena yra derinama su įvairiomis apdailos medžiagomis, o pastato viduje jaučiasi šiltuma ir jaukumas.
  1. Tai kombinuoti pastatai, kurių kiekvienas pastato aukštas gali būti montuojamas skirtingai. Turima omenyje horizontaliai vienas virš kito suguldyti rąstai ir “Stulpinė/Sijinė” sistema tame pačiame pastate. Norvegijoje šis stilius yra labai populiarus ir vadinamas “StavLaft”. Taip pat gali būti derinama su mūru, fachverkiniu karkasu ir kitais architektūriniais stliais.
  1. Tai pastatai, kurių sienų konstrukcijom, dažniausiai, naudojami mašininio apdirbimo, sudvejinti (dvigubi, su oro tarpu) frezuoti rąstai, tašai (sienojai), o tarp jų panaudojant šilumos izoliacines medžiagas.
  1. Tai pastatai, kurių to pačio aukšto sienų konstrukcijos yra kombinuotos, derinant stabilų (laikančiųjų sienų), šiltintą karkasą iš vidaus, o iš lauko pusės apdedant rąstų imitacijos tašais ar realiais rąstais (sienojais). Tai greičiau ne rąstinių pastatų stilius, o tik išorinis vizualinis, kaip rąstų, vaizdas. Tačiau šį stilių paminėjome, nes yra žmonių susidomėjimas ir kartais jie sutaptadinami su rąstiniais namais.

RĄSTINIŲ PASTATŲ SIENŲ KONSTRUKCIJOM NAUDOJAMI RĄSTAI (SIENOJAI) SKIRSTOMI PAGAL FORMĄ IR PROFILĮ:

  1. Natūralaus medžio kamieno, apvalaus skersmens, skirtingų diametrų, rankiniu būdu apdirbti rąstai (sienojai). Šiems sienojams, mediena (rąstai), turi būti ruošiami išskirtinai rankiniu būdu, nes paviršius turi būti be pažeidimų, o su technika, kad ir pažangiausia, padaryti yra sudėtinga.
  1. Natūralaus medžio kamieno, staklėmis apipjauto iš dviejų pusių (stačiakampio formos), skirtingų storių, bet skirtingų aukščių, rankiniu būdu apdirbti rąstai (sienojai). Liaudyje dar vadinami lafetais.
  1. Mašininio apdirbimo, frezuoti ar tekinti, skirtingų profilių ir matmenų, apvalios, stačiakampės, kvadratinės, trapecinės ir elipsinės formos rąstai (sienojai). Natūralios medienos rąsto ruošinys, formuojamas daugiafunkcinėmis staklėmis. Statant pastatus iš mašininio apdirbimo sienojų, išilginė išdroža ir kampų sujungimo mazgai, taip pat, formuojami kompiuterinių staklių pagalba. Bet būna ir išimčių.
  1. Klijuoto tašo, mašininio apdirbimo, frezuoti ar tekinti, skirtingų profilių ir matmenų, apvalios, stačiakampės, kvadratinės, trapecinės ir elipsinės formos rąstai (sienojai). Tokių pastatų sienojų gamybai, naudojami, tarpusavyje suklijuoti, džiovintos medienos tašai. Pats sienojaus pavadinimas jau nusako, kad forma, išilginė išdroža ir kampų sujungimo mazgai formuojami daugiafunkcinėmis, kompiuterinėmis staklėmis.
  1. Termo rąstai, mašininio apdirbimo, frezuoti, skirtingų profilių ir matmenų, dažniausiai stačiakampio ir kvadratinės formos rąstai (sienojai), kurie tarpusavyje suklijuoti iš tašų, kartu su šilumos izoliacine medžiaga. Jų gamyba pilnai automatizuota.

SIENOJŲ PAVIRŠIUS GALI BŪTI:

  • Tašytas, naudojant pasuktos formos kirvį “skliutą”. Tik nemaišykite apipjautus sienojus, kur dažnas žmogus pamatęs tokius, sako, kad tai tašytas... Tai klaidingas apibrėžimas. Apipjautą sienojų vėliau galima apdirbti “skliutu” kad paviršius būtų tašytas. Bet šiaip, ankstesniais laikais, apvalus rąstas buvo nutašomas specialiu kirviu, kad įgautu stačiakampio formos vaizdą. Nuo to kilo ir šis pavadinimas.
  • Obliuotas, naudojant rankinius arba rankinius/elektrinius oblius. Sienojus gali būti obliuotas ir paviršiaus formavimo obliumi, kuris turi tam tirkos formos peiliukus ir atlikus šį veiksmą, sienoaus paviršius atrodo kaip tašytas arba bangelėmis.
  • Šlifuotas, naudojant ekscentrinius, juostiniuss, kampinius, rankinius, elektrinius šlifavimo įrankius. Retai, bet sienojai gali būti šlifuojami ir staklėmis.
  • Sendintas, naudojant specialius rankinius elektrinius sendinimo įrankius arba smėliasroves.
  • Pjautinis, tai natūralus sienojaus paviršius, išgaunamas, paprasčiausiai rąstą pjaunant lentpjuvėje. Po to jis gali būti tašomas, obliuojamas bei šlifuojamas. Dažnai, tik apipjautas iš dveijų pusių rąstas, naudojamas pastate, kai kampų sujungimas yra “kregždės uodega”.
  • Mašininio apdirbimo, tai sienojai, kurie ruošiami staklėmis. Jų paviršius iš kart yra obliuotas, nes ruošiniai kalibruojami.

NA IR DAR VIENAS RĄSTINIAMS PASTATAMS BŪDINGAS AKCENTAS, TURBŪT SVARBIAUSIAS, TAI KAMPŲ SUJUNGIMO MAZGAS, FORMA (SPYNA):

  1. Balninė spyna apatinaime rąste, su prasikišimais. Dar vadinama sąspara su prasikišimais. Tai turbūt viena iš pirmųjų ir dažniausiai pasitaikančių spynų ankstesniame rąstinių pastatų statybos laikotarpyje. Ypatingai Rusijoje, statant bažnyčias, šventyklas, šis kampų sujungimas buvo naudojamas 19 pabaigoje ir 20 amžiaus pradžioje.
    Yra du “balninės spynos apatiniame rąste” būdai. Pirmas – tai tiesiog atvira suapvalinta bliudelio formos spyna. O Antras variantas – tai tokia pati spyna tik su užkirtimu (pleištu).
    Meistrai dirbantys su apatinio rąsto balnine spyna, teigia vieną iš privalumų, kad džiūvant rąstams, dažnai apatinėje rąsto dalyje atsiranda skylimai, kas praskečia patį rąstą. O su apatinio rąsto balnine spyna ši problema kaip ir išsprendžiama. Prie privalumų yra priskiriamas – paprastumas ir nesudėtingas atlikimas, bei kad ji šilta.
    Minusas neva tai ne ilgaamžė spyna. Kadangi drėgmė greičiau patenka tarp sujungimų, kurie būtent nukreipti į viršų. Tačiau tai priklauso nuo apkamšymo (šilumos izoliacinio sluoksnio). Kaip žinome tokios spynos dažniausiai buvo daromos ir apkamšymui buvo naudojami kiminai. Jų panaudojimo tankumas turėjo įtakos apsisaugojimui nuo drėgmės patekimo tarp rąstų esančias ertmes, tarpelius. Nors dėl ilgaamžiškumo galime pastebėti, kad anksčiau paminėtoje Rusijoje, statiniai kuriems 200-300 metų, statyti būtent naudojant balninę spyną apatiniame rąste.
  1. Balninė spyna, pjaunamas viršutinis rąstas, su prasikišimais. Taip pat vadinama sąspara su prasikišimais. Skaitoma, kad tokia spyna yra daugiau atspari drėgmei nei pjaunama apatiniame rąste. Vienas iš minusų yra tai, kad mediena išilgai ir skersai pluošto džiūsta nevienodai, o po rąstų pradžiuvimo, jie nevienodai prigludę, nevienodai sėdi balne, bei skečiasi, ir iš apvalaus pasidaro ovalūs, atsiranda tarpeliai. Tokiu būdu prireikia dar kartą kamšyti, o kaip žinia atvira šilumos izoliacinė medžiaga veikiama drėgmės.
    Balninė spyna viršutiniame rąste yra paprastesnė ir lengviau bei greičiau padaroma nes apdirbimui naudojamas vienas rąstas, kitaip nei balnas apatiniame rąste, kur apdirbimas vyksta trijų rąstų.
    Skandinavai, o tiksliau Suomijoje, darydami sienojus su balninėmis spynomis viršutiniame rąste, norėdami išvengti rąsto prasiskėtimo, jį patobulino. Apatinius pazo (išilginės išdrožos) kraštus padarė siauresnius, pakeitė pazo formą į ovalesnę. Rezultate ko, pazo rąstas prie apatinio rąsto, glaudžiasi tik išilginės išdrožos kraštais.
    Dėl savo specifikos pastatams, su klasikinėmis bliudelio formos balninėmis spynomis, dažniausiai naudojami drėgnesni rąstai, ir eksploatuojant atsiranda tarpeliai tarp pačių rąstų ar sujungimuose, todėl neišvengiamai reikia papildomai kamšyti arba hermetinti, sandarinti specialiomis priemonėmis.
    Pirmosios dvi aprašytos “balninės spynos” liaudyje dar vadinamos rusiškomis, nes jos ten ir buvo pirmiausiai pradėtos daryti.
    Kaip jau aukščiau minėjome, abi atviros spynos, paminėtos pirmuose dviejuose punktuose, yra taip vadinamas – Klasikinis atviras balnas. Tačiau jos dar gali turėti ir vidinį užkirtimą (pleištą).
  1. Didžioji dalis rąstų sujungimai kampuose, tai balninės spynos. Tik laikui bėgant meistrai eksperimentavo, ieškojo naujų variantų ir suteikdavo neva skirtingus pavadinimus. Ilgainiui atsirado įvairių balninės spynos atmainų, su viduje esančiais išpjaustymais, užkirtimais, pleištais... Dažnai yra pjaunami, apatinis ir viršutinis rąstai, vienam sujungimui atlikti. Tačiau šių spynų minusai ir privalumai išliko tokie patys, kaip ir balninių spynų, pjautų apatiniame ar viršutiniame rąste.
  1. Pats stilius “Balninės spynos” kampų sujungimams yra taikomas ne tik rankiniu būdu apdirbtuose apvaliuose bei apipjautuose rąstuose, o taip pat ir mašininio apdirbimo (frezuotose, tekintuose), skirtingų formų, rąstuose.
  1. Yra spyna kur kampų sujungimuose nėra rąstų galų prasikišimų. Tokia spyna vadinama Trapecinė (kregždės uodega). Šis kampų sujungimas dažniausiai daromas kai pastatas iš išorės yra dar šiltinamas naudojant mūrą ar montuojant ventiliuojamą karkasą, kur apdailai naudojamos lentos, lentelės... Senesniais laikais “kregždės uodegos” išorinis kampas buvo paprasčiausiai uždengiamas tik lentom, apsisaugant nuo kritulių ir vėjo. Šis kampų sukirtimo variantas turi pliusą – pigesnis darbas. Tokios spynos pastatai negali būti aukšti.
  1. Norvegiška spyna. Tai trapecinio tipo ir savaime užsispaudžianti, todėl bedžiūvančios konstrukcijos rąstai nuo svorio pasėda ir gerai įsispraudžia spynoje. Tai tarnauja geram stabilumui ir hermetiškumui/sandarumui. Tai pats sandariausias kampų sujungimas, pastatams, kurie statomi naudojant apipjautus ir rankiniu būdu sukirstus rąstus (sienojus).
  1. Kanadietiška spyna. Tai ta pati balninė spyna su prasikišimu, tik šiek tiek pakoreguota, kad būtų savaime užsispaudžianti, savaime nusisausinanti. Taisiklingai Lietuviškai būtų – skėstadygio formos. Ji dar vadinama pleištine.
    Kanadietiškas būdas kampų sukirtimui yra geras tuo, kad rąstas, sienojus su paruošta išilgine išdroža ant apatinio rąsto guldomas būtent išilginės išdrožos briaunom (kantukais). Naudojant drėgnesnius rąstus 20-25%, sąsparos viršutiniame rąste yra paliekamas didesnis tarpelis ir džiūdami rąstai paprasčiausiai “važiuoja/įsispraudžia” į apačią/žemyn, į žemiau esantį rąstą. Tokiu būdu geriau apsisaugoma nuo medienos trūkinėjimo. Geriausia darbo kokybė gaunasi tada kai naudojamas specialus “cirkulis” / “skraiberis” su gulsčiukais.
    Kanadietiškas kampų sukirtimas dar pasižymi tuo, kad rąstų išsikišimai į išorę, už kampo, yra daromi su pazo tarpeliais, be šilumos izoliacinės medžiagos. Iš šono, žmonėms nežinantiems Kanadietiško kampo specifikos, mano, kad taip atsirado dėl nekokybiškų darbų atlikimo... Tačiau tai ne tiesa, nes išsikišimuose esantis net iki kelių centimetrų tarpelis tarnauja medienos vėdinimuisi ir drėgmės neužsilaikymui. Taip pat neleidžia rąstui (sienojui) “pasikabinti”, kadangi, medienos džiuvimas išsikišimuose, yra skirtingas nuo sienoje esančių rąstų. Kanadietiška spyna yra labai tvirta, nes pats kampų sujungimas įtakoja pačių rąstų įsitvirtinimą/užsispaudimą ir neleidžia rąstui suktis bei kraipytis...
    Kanadietiškas spyna panaši į Norvegišką spyną. Jai nereikalingas papildomas įkamšymas.
    Kanadietiška spyna gali būti ir su vidiniu užkirtimu (pleištu).
  1. “Akloji sąspara”. Tai rąstų sujungimas, kuriame vienas rąstas nekerta kito rąsto.

Skaitoma, kad “Balninė” spyna su rąstų galų prasikišimais yra šiltesnė nei trapecinė/kregždės uodegos formos sujungimas (spyna aprašyta 5 punkte). Todėl, kad šaltis, greičiau praeina išilgai, bet ne skersai, medžio pluošto. O kadangi yra rąstų prasikišimai tai šaltis patekdamas pirmiausia per rąstų galą jis pristabdomas ties kampu, spynos viduriu, kur jau yra ir šilumos izoliacinės medžiagos, automatiškai yra veikiama ir iš namo vidaus ateinančios šilumos.

 

Iš esmės, visi iš šių kampų sujungimo variantai turi savas gamybos subtilybes ir pagal jų atlikimą, inspektuojant rąstinius pastatus, galima pamatyti profesionalų darbą ir įžvelgti brokdarių kliauzes. Jeigu tos smulkmenos nepastebimos pradinėj stadijoj, ar pats užsakovas nežino kaip taisyklingai turi būti atlikta, tai visi tie neatitikimai ir problemos labai gerai pasimato vėlesniame pastato eksploatacijos laikotarpyje. Todėl samdykitės profesionalus, kad vėliau nereikėtu gailėtis.

 

Kiekvienam iš pasirinktų stilių, pritaikant sienų konstrukcijos formą, rąstų (sienojų) profilį bei kampų sujungimo variantą, yra būdingi tik tam tikros formos eksterjero projektiniai sprendimai. Taip pat, atsakydami sau į klausimus, pagal aukščiau pateiktą informaciją, bus lengviau orientuotis, pasirenkant gamintoją, statytoją.